http://ldn-knigi.lib.ru  ()   Leon Dotan   02.2007  

 

 

 

 

 

Holokaustas

Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net “žemesniajai” rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo “žydu pavojaus”, o tą “gelbėjimą” suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmė iš žydų nuosavybę ir suvarė juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti.

1941 m. viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų - vyrų, moterų, senelių, kūdikių - žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę, nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę tariamam perkėlimui į darbo stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes. Kartais žydus suvarydavo i getus, bet daugumą jų gyventojų taip pat išžudydavo.

Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija joms taip pat paskelbė karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio į JAV požiūrį. Vakarų, Vidurio Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami į naikinimo stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvicą), Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino krematoriumuose.

Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir “paprasta” koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje - 870 tūkst. žydų. Naikinimo ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo esesininkai. Nacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn. okupuotos Italijos ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir Hortis priešinosi žydų deportacijoms iš savo valstybių.

Deportacijos buvo vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys - baisus nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 mln. vienos tautos žmonių. Siaubingas žydų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavadintas holokaustu.

 

 

Holokaustas Lietuvoje

Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis žydų naikinimas visoje Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai, moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami į tas pačias duobes.

Vokiečių propagandistai įrodinėjo, kad žudynės yra vietinių gyventojų keršto žydams akcijos. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni kurstančių straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius lietuvius paniekinamai vadino “žydšaudžiais”. Didesniuose miestuose - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose - žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai - izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių prieš tai iškraustyti visi nežydai.

Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti i getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94% Lietuvos žydų tapo sąmoningo žydų tautos naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis.

Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose prie Vilniaus ir Kauno fortuose. Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą trejus metus trukusią nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems žmonėms. Nemažą išlikusių Lietuvos žydų dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje kartu su lietuviais tremiamiems į Sibirą žydams atrodė baisia nelaime, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.

 

 

 

Getai

Kitose vokiečių okupuotose valstybėse žydams iš pradžių panaikindavo teises, paskui atimdavo turtą ir tik tada suvarydavo į getus, kur juos naikindavo. Kiekvienas etapas trukdavo 1-2 metus. Lietuvoje taip nebuvo. Visa tai buvo daroma iš karto, be jokių pertraukų.

Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai neilgai trukus buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.

Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno IX fortą (nužudyta daugiau nei 30 000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta daugiau nei 4000 žydų). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d., buvo nužudyta apie 9200 žydų, iš jų apie 4300 vaikų. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas buvo paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.

Vilniuje buvo įrengti du getai (nuo 1941 m. rugsėjo). Pirmasis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone (čia buvo laikoma apie 33 000 žydų), Antrasis – Stiklių, Žydų, Antokolskio ir Gaono gatvių rajone (čia buvo laikoma apie 10 000 žydų). Abiejuose getuose maistas buvo duodamas pagal specialias korteles (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos. Dirbantiems žydams buvo duodama dar po 100 g. duonos). Dirbantys žydai bandydavo slapta įsinešti maisto, tačiau prie įėjimo juos tikrindavo policija ir geto administratorius F.Mureris. Jis įsakydavo plakti gumine lazda tuos, kurie turėdavo pasislėpę maisto.

Iš Vilniaus getų žydus veždavo žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą (nužudyta apie 70 000 žydų). Pirmoji žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad Pirmajame gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o Antrajame – juodadarbiai darbininkai. Taip keldama žydus, policija juos suiminėjo ir gabeno į Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus kaip ir Kaune kviesdavo kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., Antrasis getas buvo likviduotas. 1943 m. kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių, traukiniai stojo Paneriuose (tada sušaudyta apie 5000 žydų). 1943 m. rugsėjo 23 d. getai likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.

Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę (iki rugpjūčio 29 d.). Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius netoli Šiaulių (nužudyta apie 5000 žydų). 1943 m. getai buvo perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėti likviduoti (maždaug 3000 žydų buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą). 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo gyvų liko tik apie 350 Šiaulių žydų.

Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas, jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto. Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir žydų pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vykdė diversijas, sabotažo aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.

 

 

Didžiausios žydų žudynių vietos Lietuvoje

Paneriai (prie Vilniaus) – apie 70 000,
Vidzgirio miškas (prie Alytaus) – apie 60 000,
Kauno IX fortas – per 30 000,
Marijampolė – per 10 000,
Pajuostės miškas (prie Panevėžio) – per 8000,
Pivonijos miškas (prie Ukmergės) – apie 5000,
Kužiai (prie Šiaulių) – apie 5000,
Rašės miškas (netoli Ukmergės) – per 4000,
Kauno IV fortas – per 3000,
Mažeikiai – apie 4000,
Kauno VII fortas – per 3000,
Bajorų miškas (prie Rokiškio) – per 3000,
Vilkaviškis – per 3000,
Tauragė – apie 3000,
Krakynės miškas (Zarasų r.) – per 2500,
Pakamponių miškas (prie Biržų) – apie 2500,
Giraitės miškas – 2150,
Žagarė – per 2000,
Kėdainiai – per 2000,
Katkiškės miškas (prie Lazdijų) – per 1500,
Tūbinės miškas (Šilalės r.) – apie 1200,
Kupiškis – apie 1000.