Paruošta  puslapiui   -  http://ldn-knigi.lib.ru    Leonas D.   2004.03

 

 

Lietuvos žydų žudynės lietuvių ir žydų santykių kontekste

(Lietuvos žydų žudynių byla: Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas, Vilnius, 2001, 823 p.)

Aptariamoji knyga paties autoriaus įvardyta kaip straipsnių rinkinys, skirtas pirmiausia studentams, mokytojams, visuomenei visiems, besidomintiems Lietuvos žydų litvakų istorija, gyvenimu, jų santykiais su lietuviais, žydų katastrofos pasekmėmis (p. 15). Susipažinus su turiniu kyla abejonė dėl tokio pernelyg kuklaus įvertinimo, nes autoriaus tekstas sudaro beveik 300 puslapių (nors ir didelės apimties, patogumo dėlei vadinsime jį tiesiog įvadu). Chronologiškai dėstoma medžiaga suskirstyta į tris skyrius: Žydų situacija Lietuvoje iki 1940 metų, Žudynių sumanytojai ir vykdytojai. Holokausto specifika Lietuvoje ir Lietuvių ir žydų santykiai po karo.

Teksto autoriaus minčių išryškinimu ir norėtųsi pradėti knygos aptarimą. Nors jos pavadinimas leidžia manyti, jog daugiausia bus kalbama apie Antrojo pasaulinio karo metų įvykius, tačiau pradedama gana iš toli nuo žydų įvaizdžio lietuvių visuomenėje XIX a. pabaigoje. Be retrospektyvaus žvilgsnio į istoriją, neišanalizavus tautiškai susiprantančios lietuvių visuomenės neigiamo požiūrio į žydus ištakų ir priežasčių, anot autoriaus, būtų sunku suvokti, kaip naciai rado Lietuvoje talkininkų žudant Lietuvos žydus( p. 20).

XIX a. antros pusės lietuvių visuomenėje žydai buvo labai pastebimi. Ne tik dėl gausumo, bet, pasak A. Eidinto, ir dėl funkcijų, kurias jie vykdė, lietuviui valstiečiui nesusidurti su žydais buvo neįmanoma. Lietuvis buvo tarsi priklausomas nuo žydo prekybininko, pinigų skolintojo, pirklio. Tačiau žmogaus kategorijai dar neįgavus universalaus turinio, žydai valstiečių sąmonėje buvo išstumti už žmogiškojo universalumo sampratos ribų. Lietuvio valstiečio mentalitete už šios kategorijos ribų atsidūrė ir ponas, bajoras, kunigas, tačiau šios sąvokos dėl socialinių priežasčių (jie laikyti aukštesniais už žmones), o žydai dėl jų kitoniškumo. Žydų iškritimas iš žmonių bendruomenės ekstremaliais atvejais, iškilus egzistencinei grėsmei, anot knygos autoriaus, galėtų paaiškinti ir tą aplinkybę, kad jie nesulaukė lietuvių pagalbos, o dar vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo, tai galėjo būti ir žydų tragedijos iškritimo iš lietuvių išeivių kolektyvinės atminties priežastimi.

Lietuvių tautinio judėjimo vadovai ir žymesni atstovai, inteligentai, daugiausia kunigai, gydytojai, vaistininkai, kaip teisingai pažymi A. Eidintas, visi buvo kilę iš valstiečių ir neretai perėmė, išsaugojo savo tėvų stereotipus, nusiteikimą žydų atžvilgiu. Antižydiškų straipsnių nevengė tautinio atgimimo spauda Aušra, Varpas. Ankstyvajam lietuvių antisemitizmui būdingi įvairūs motyvai: religiniai (žydai nukryžiavę Kristų), ekonominiai (įsigalėję miestuose bei miesteliuose, kontroliavę verslus ir prekybą), kalbiniai (iki tol mokėję lenkiškai, ėmę plačiai vartoti ne lietuvių, o rusų kalbą). Kai kurie autoriai, kuriems A. Eidintas pritaria, randa ir rasinio antisemitizmo apraiškų, konkrečiai Vinco Kudirkos tekstuose.

Aptariant žydų bendruomenės poziciją kuriantis Lietuvos valstybei ir trečiojo dešimtmečio pradžioje, pabrėžiama, kad žydai dalyvavo Versalio ir Paryžiaus Taikos konferencijose, rėmė lietuvius Vilniaus byloje su lenkais, žydų savanoriai dalyvavo nepriklausomybės kovose.

Už šią paramą žydams buvo pažadėta politinė bei pilietinė teisių lygybė, plati tautinė savivalda. Pasak A. Eidinto, Lietuva pagal duotus Paryžiuje [1919 m. V. B.] pažadus žydams turėjo tapti savotiška lietuvių ir žydų valstybe, su aiškiu abiejų tautų dominavimu ir, kone šiandieniniu supratimu, lygiateisiškumu arba etniškai dualistine valstybe (p. 4849).

Tačiau pralaimėjus kovą dėl Vilniaus Lietuvos valdžios dėmesys žydams akivaizdžiai sumažėjo. Žydai buvo išstumti iš valstybės valdymo, administracijos. 1924 m. buvo panaikintas ministro be portfelio žydų reikalams postas. Vadinamasis Lietuvos žydų aukso amžius baigėsi. Žydams liko tradicinės veiklos sritys, kurios, daugėjant lietuvių prekybos ir verslo įmonių, ne plėtėsi, o siaurėjo. Ekonominė konkurencija skatino antižydiškus išpuolius, tačiau vyriausybiniai sluoksniai juos smerkė. Žodžiu, antisemitizmas Lietuvoje nebuvo toleruojamas. Nebuvo juridiškai varžomos ir žydų laisvės, kaip tai atsitiko ne vienoje Europos šalyje.

Nemažai dėmesio autorius skyrė ir žydų nustūmimui į politinę kairę 19221940 m., žydų tapatinimo su komunistais ištakoms. Nuomonė, jog žydai yra imlūs kairuoliškoms idėjoms, ėmė kristalizuotis dar parlamentiniu Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiu. Taip atsitiko iš esmės dėl to, kad esą žydus nuo užsipuolimų, kurie ėjo iš dešinės, iš esmės gynė kairiosios pakraipos spauda ir kairiosios partijos. Lietuvos komunistų partijoje (LKP) žydai vaidino reikšmingą vaidmenį, tačiau pati partija reikšminga nebuvo, o žydai komunistai sudarė labai mažą visos Lietuvos žydų bendruomenės dalį.

Žydo-bolševiko įvaizdis susiformavo 19401941 m., t. y. sovietizacijos laikotarpiu, Lietuvai praradus nepriklausomybę. Visų Lietuvą ištikusių nelaimių kaltininkais tapo bolševizmas ir žydai. Didelė dalis lietuvių matė žydus komunistus, bet nematė sionistų, kurių buvo gerokai daugiau; matė žydus, tremiančius į Sibirą lietuvius, bet nematė tremiamų pačių žydų; kaltino žydus dėl socialinių bei ekonominių pokyčių, bet nematė ar nenorėjo matyti, kad nuo nacionalizacijos būtent jie daugiausia ir nukentėjo ir t. t. Šie stereotipai leido autoriui padaryti pagrįstą išvadą, kad lietuviai, išgyvendami dėl nepriklausomybės praradimo, atrodo, pernelyg daug kaltės priskyrė vietos žydams ir tai labai paveikė lietuvių ir žydų santykius 19401941 metais (p. 77).

Visgi kai kurie pirmo skyriaus teiginiai ar jų pateikimo būdas sukėlė šiokių tokių abejonių. Autoriui nepavyko apsispręsti dėl ištremtų į Sibirą žydų skaičiaus. Minimi įvairių autorių įvairiu metu pateikti duomenys nuo 2 ir 7 tūkst. (p. 75). Šiandien bene tiksliausi skaičiai paskelbti genocido aukų vardyne. Čia galima rasti įvairių statistinių žinių apie 19391941 m. represuotus Lietuvos gyventojus: nurodytas jų amžius, socialinė padėtis, represijos būdas, tremties vieta ir kt. Viena lentelė skirta ir represuotų asmenų paskirstymui pagal tautybę. Iš jos matome, kad žydų buvo represuota 2613 (8,9 proc. nuo bendro represuotų asmenų skaičiaus). Žydų tremtinių suskaičiuota 1660. Šie skaičiai taip pat galėtų būti tikslinami, nes, kaip pažymi ir vardyno sudarytojai, juose užregistruotų tragiško likimo asmenų visada bus mažiau, nes ne visos genocido aukos yra įvardytos represijų vykdytojų ataskaitose, ne visus yra kam atsiminti ir paminėti.

Galima sutikti su autoriaus teiginiu, kad žydo-bolševiko klišė gimė ne Lietuvoje, ji atsirado Reiche ir iš ten ją implantuoti padėjo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) (p. 7981), tačiau pernelyg sureikšminti nacių propagandos nereikėtų. Vidinės priežastys Lietuvos sovietizacija, bandymas rasti atpirkimo ožį už visas Lietuvą ištikusias nelaimes čia suvaidino pagrindinį vaidmenį.

Skaitytojas neabejotinai atkreips dėmesį į knygos pradžioje įdėtą vaizdinę medžiagą Masinių žudynių žemėlapį bei nacių operatyvinės grupės A ataskaitos Berlynui priedą schemą-žemėlapį, atskleidžiantį žydų žudynių tempus Pabaltijyje, Baltarusijoje ir Rusijos Leningrado bei Pskovo srityse pirmais karo mėnesiais. Žemėlapis atitinka skelbtą dokumentų rinkinyje Masinės žudynės Lietuvoje (19411944). Lietuvos žydų žudynių vietos neseniai buvo suregistruotos iš naujo, išleistas specialus leidinys. Sudarytas ir žydų žudynių vietovių žemėlapis. Duomenys šiek tiek skiriasi, todėl būtų įdomu žinoti, kodėl pirmenybė atiduota žemėlapiui, sudarytam dar tarybiniais metais. Schema-žemėlapis taip pat paimtas iš to paties leidinio, todėl nuoroda turėtų būti į Masines žudynes Lietuvoje (d. 1, p. 116), o ne į TSRS CVSRA, tuo labiau kad tokio archyvo (CVSRA Centrinis valstybinis Spalio revoliucijos archyvas) Rusijoje šiandien jau nėra: 1992 m. jis pavadintas Rusijos Federacijos valstybės archyvu.

Antras, didžiausias įvado skyrius pradedamas Trečiojo reicho oficialios politikos žydų atžvilgiu bei Adolfo Hitlerio antisemitinių kalbų aptarimu ir apima karo metus. Vykdyti antižydišką politiką naciai pradėjo vos atėję į valdžią 1933 m. A. Hitlerio judofobija rėmėsi keliais postulatais esą internacionalizmo, demokratijos ir pacifizmo idėjos buvusios iškeltos ir puoselėjamos žydų: Demokratija yra žydiška per ją vyksta slaptas žydų dominavimas. Bolševizmas ir socialdemokratija, kapitalizmas ir kapitalo vergovė, parlamentarizmas ir spaudos laisvė, liberalizmas ir krikščionybė, modernizmas mene (kultūr bolševizmas), prostitucija visa tai yra žydo instrumentai priversti arijus paklusti žydų valdymui (p. 85).

Vienas aktualiausių ir problemiškiausių karo metų klausimų įvykiai pirmomis karo dienomis Kaune ir provincijoje. Keliamas klausimas, kur vyko pogromai, kiek jų buvo, kiek jie buvo organizuoti, kiek spontaniški. A. Eidintas, aprašydamas pirmuosius pogromus prieš žydus Kaune ir mėgindamas išsiaiškinti jų kilmę bei dalyvius, bene pirmasis plačiai pasirėmė buvusio Lietuvos saugumo pareigūno Jono Dainausko atsiminimais bei tekstais, Niurnbergo proceso medžiaga.

Autoriaus išvada aiški pirmosios žydų žudynės Kaune, tarp jų ir žudynės Lietūkio garaže, buvo inspiruotos nacių, o jose visų pirma dalyvavo buvę policijos pareigūnai, iš kurių vėliau suformuota lietuvių saugumo ir kriminalinė policija.

Pirmosiose žydų žudynėse Lietuvos teritorijoje dalyvavo Tilžės operatyvinis būrys. Kaune prie to prisidėjo suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas, iš kurio vėliau atsirado garsieji 1-asis ir 2-asis pagalbinės policijos batalionai, Vilniuje Vilniaus ypatingasis būrys. Lietuvos provincijoje daugiausia žydų nužudė motorizuotas būrys, sudarytas iš kelių dešimčių vokiečių bei lietuvių, vadovaujamas SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno. Tačiau rasime ne vieną Lietuvos miestelį, į kurį minėtas būrys atvykęs nebuvo, tačiau vietos žydų ten neliko: čia pasidarbavo vietos ar kaimyninio valsčiaus policija, partizanai.

Reikia sutikti su A. Eidintu, kad kalbant apie žydų žūtį, ypač Lietuvos provincijoje, dar yra daug neįvardytų įvykių, neatskleistų aplinkybių. Autorius teisingai sako, kad esant Lietuvos nepriklausomybei toks žydų likimas, koks juos ištiko, buvo neįmanomas, kad Lietuvos žydų žūtį nulėmė ne vietos gyventojų antisemitizmas [], dalies lietuvių įtraukimas į žudynes, o nacių Vokietijos rasinė politika, Galutinis sprendimas sunaikinti visus žydus (p. 166, 168).

Kalbant apie 1941 m. Birželio sukilimą svarbu atsakyti į klausimą, kuris įvairiai interpretuojamas: prieš ką buvo nukreipti pirmieji sukilėlių veiksmai prieš tarybinius aktyvistus ar prieš žydus? A. Eidinto atsakymas vienareikšmis ir ne kartą pabrėžtinai pakartotas: Lietuviai ir žydai buvo suimami ir areštuojami kaip sovietų aktyvistai, t. y. pirmiausia buvo traktuojami kaip bolševikų talkininkai (p. 109); šaudymas karo pradžioje taip pat vykdytas ne pagal tautinį principą, o buvusį komunistinį veikimą (p. 111); Lietuvos specifika yra ta, kad žydai buvo žudomi ne tik kaip tokie, bet kaip bolševizmo sėkla, žydai-bolševikai. Hitlerio nacių diegtas žydo-bolševiko įvaizdis čia susipynė su pirmuoju sovietmečiu žydo jaunuolio, sovietų aktyvisto, įvaizdžiu, kuris atsirado sovietų valdžios metais (p. 112).

Svarbi ir sudėtinga tema lietuviškų valdžios institucijų pozicija holokausto atžvilgiu. Pastaruoju metu daug ginčų sukėlė klausimai, ar Laikinoji vyriausybė (LV) priėmė nutarimą steigti koncentracijos stovyklą Kaune, ar vyriausybės nariai pasirašė Žydų padėties nuostatus. Dėl šių dokumentų autorystės A. Eidintui abejonių nekyla; antrasis vertinamas kaip suteikiantis galimybę naciams lietuvių rankomis vykdyti teisinį žydų persekiojimą. Žodžiu, LV laikyseną autorius laiko provokiška. Tai rodo jos ne tik nuveikti, bet esą ir neatlikti darbai: ji neįsakė nei viešai, nei kokiu specialiu aplinkraščiu palikti savo vietas policijos viršininkams, karo komendantams, lietuvių batalionų vadams ir kareiviams, valdininkams, dirbusiems sukurtoje administracijoje (p. 125).

Autorius aprašė ir šviesiąją lietuviųžydų santykių karo metais pusę žydų gelbėjimą. Remdamasis Jono Rimašausko išlikusiu mašinraščiu A. Eidintas pateikė keletą jaudinančių žydų gelbėjimo istorijų; Vilniaus valstybinio žydų Gaono muziejaus darbuotojų surinkta medžiaga leido paskelbti gelbėtojų ir išgelbėtų žydų skaičius (atitinkamai beveik 2600 ir daugiau kaip 3 tūkst.). Tiesa, kai kurie faktai, paskelbti šiame skyrelyje, kelia abejonių: iš p. 172 minimų keturių vyskupų, prisidėjusių prie žydų gelbėjimo, kitur minimi tik du vyskupai Vincentas Borisevičius ir Mečislovas Reinys. Nevisiškai sutampa J. Rimašausko surinkta ir A. Eidinto cituojama bei minėto muziejaus turima informacija apie lietuvių sušaudymą už žydų slėpimą, apie brolių Vainšteinų globėjus.

Įdomiai interpretuojamos dvi poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščio Šaukiu aš tautą, išspausdinto 1941 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Į laisvę, eilutės:

Nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės
Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų.

Buvęs Lietuvių nacionalistų partijos generalinis sekretorius Zenonas Blynas manė, jog kalbama apie keršto žydams prevenciją. A. Eidintas tokiai interpretacijai pritarė, pavadindamas ją viešai skelbtu, dėl to užmaskuotu įspėjimu tiems, kurie norėjo keršyti žydams (p. 169). Tačiau tokį aiškinimą paneigia data po eilėraščiu 1941 m. birželio 15 diena  (tiesa, galima rasti ir birželio 16-ą, bet tai nieko nekeičia). Tomis dienomis karas (kartu ir žydų žudynės) dar nebuvo prasidėjęs, todėl greičiausiai eilėraštis, sykiu ir cituotos eilutės buvo skirtos ką tik prasidėjusiems trėmimams į Sibirą.

Žmogui, netyrinėjusiam poeto kūrybinio palikimo, ne ką mažesnė intriga kyla ir dėl tamsiu šriftu išspausdinto žodžių junginio karštos kraujo dėmės: mat šis junginys buvo rašomas skirtingai (mažiausiai trejopai), tokia rašyba keitė prasmę: karštos kraujo dėmės, karšto kraujo dėmės   bei keršto kraujo dėmės.

Trečia įvado dalis skirta pokario metų aktualijoms. Ji ypač džiugina, nes tokio išsamaus paskutinių XX a. dešimtmečių problematikos aptarimo viename leidinyje iki šiol nebuvo.

Holokaustą profesionaliai tirti pradėta XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Lietuvoje dėl suprantamų priežasčių tokių tyrimų negalėjo būti. Išeivijoje, nesuradus su žydais modus vivendi, buvo užimta gynybinė pozicija. Tokios pozicijos laikėsi ir pavieniai asmenys, ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Dar Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose imta rinkti medžiagą apie lietuvius, karo metais padėjusius žydams ar juos gelbėjusius.

Žydų tragedija ir tai, kad lietuviai prie jos prisidėjo, buvo nutylima. Pirmieji, paskelbę įvairius mitus apie žydus bei prabilę apie susikurtus žydų stereotipus, buvo išeivijos jaunosios kartos liberalaus sambūrio SantaraŠviesa nariai. Lietuvoje lietuvių moralinės atsakomybės klausimą dėl lietuvių, dalyvavusių žydų žudynėse, iškėlė Tomas Venclova, įkandin jo disidentinėje spaudoje Antanas Terleckas.

Lemiamas lūžis įvyko dešimtajame dešimtmetyje. Liberali JAV lietuvių inteligentija, pasak A. Eidinto, pastebėjo baltąsias dėmes 1941 m. sukilimo istorijoje, nutylėjimus išleistuose lietuvių politikų memuaruose ir nepriklausomame mėnraštyje Akiračiai pradėjo spausdinti pasisakymus, straipsnius, diskusijas, liudijimus apie 19401944 m. įvykius, vis atviriau kalbančius apie lietuvių ir žydų santykius, sukilimą, kolaboravimą su naciais (p. 215). Prie šio lūžio prisidėjo ir tarptautinės konferencijos, pirmiausia 1993 m. tarptautinė konferencija Vilniuje, skirta 50-osioms Vilniaus geto likvidavimo metinėms.

Knygoje pateiktas įvairių JAV bei Izraelio žydų organizacijų požiūris į lietuvių ir žydų santykių, ypač skaudžiais istorijos laikotarpiais, permąstymą bei pervertinimą Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tai įdomu dėl to, kad apie daug ką sužinome iš pirmų lūpų: knygos autorius su kitais kolegomis lietuviais dar 1991 m. dalyvavo pirmojoje lietuvių ir žydų istorikų konferencijoje Niujorke, vėliau dirbo ambasadoriumi JAV ir, pasak jo paties, labai greitai susidūrė su litvakų palikuonimis, dirbusiais Valstybės departamente, Kongrese, privačiose struktūrose.

Tačiau kolegoms žydams kritikos taip pat negailima, ypač kai kalbama apie litvakų autorių publikacijas holokausto tema tokiuose leidiniuose kaip Lithuania Crime and Punishment bei Lithuania Land of Blood.

Atskirai aptarta rezonansinė Aleksandro Lileikio byla, kitų asmenų, kaltinamų žydų genocidu, bylos, reabilitacijos bei dereabilitacijos procesas. Pabrėžtas Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekso papildymo unikalumas tarptautiniu mastu. (Papildymas padarytas nagrinėjant A. Lileikio bylą ir iš esmės dėl jos; juo numatyta galimybė pirmosios instancijos teismui nagrinėti baudžiamąją bylą nedalyvaujant teisiamajam.)

Aptartos ir Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti įkūrimo aplinkybės bei veikla, žydų turto restitucijos problema. Paliestas ir neišspręstų istorinių klausimų poveikis dvišaliams valstybiniams santykiams.

Autoriaus dėmesį atkreipė teigiami pokyčiai, susiję su mokymu apie holokaustą mokykliniuose vadovėliuose, plačiai nuskambėjusi Lietuvos himno parodijos istorija ir ypač diskusijos Lietuvos Seime dėl Laikinosios vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. nepriklausomybės deklaracijos pripažinimo teisės aktu. Apskritai ši medžiaga neabejotinai palengvins gyvenimą mokytojams, o pastarojo įvykio išsamus aprašymas bus įdomus ir politikos paradoksus tyrinėsiantiems studentams.

Baigiant įvadinės dalies aptarimą paminėtina ir viena bendro pobūdžio pastaba. Tekstui kartais pristigo struktūrinio nuoseklumo, kai kurie skyreliai galėjo būti preciziškiau atskirti, medžiaga griežčiau klasifikuota. Paprasčiausia tai būtų paaiškinti skubėjimu Kai kur skaitytojas pasiges nuorodų. Pasitaikė ir korektūros klaidų: p. 116 rašoma, jog LV nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją paskelbė ne 1941 m. birželio 23 d., o rugsėjo 23 d.; klaidingai nurodyti nuorodos Nr. 242 puslapiai; įsivėlė klaida internetinio žurnalo Artium pavadinime (p. 219).

Antroje knygos dalyje skelbiami 5 dokumentai, be kurių, anot autoriaus, būtų sunku suprasti kai kuriuos straipsnius, juose dėstomas mintis bei fotografijas, apie kurias tose publikacijose buvo rašoma (p. 277). Tai Saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio vado ataskaita apie žudynes Lietuvos teritorijoje 1941 m. vasarą ir rudenį, VLIKo 1946 m. dokumentas apie lietuvių ir žydų santykius ir kt. Nesiimu spręsti dėl optimalaus skaičiaus ar turinio tai autoriaus teisė. Visgi vieno dokumento pasigedau, vadovaudamasis elementaria logika. Mano manymu, paskelbus dokumentą Mes atsimename: Šoa apmąstymas, kuriame popiežius Jonas Paulius II apmąstė krikščionių ir judėjų santykius istorijos tėkmėje, vertėjo ne tik pacituoti (p. 251), bet ir pateikti visą 2000 m. balandžio 14 d. paskelbtą Lietuvos vyskupų laišką Atgailos ir atsiprašymo dieną, kuriame apgailimos Bažnyčios vaikų praeities klaidos.

Liko ir vienas neatsakytas klausimas. Jį per knygos pristatymą iškėlė istorikas Izraelis Lempertas. Būtent: kodėl skiriasi įvairiuose leidiniuose pateikiamas 1947 m. balandžio 1415 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliucijos tekstas? Toje rezoliucijoje kalbama apie įvairių lietuvių tautos sluoksnių dalyvavimą žydų žudynėse. Fragmentą iš vieno leidinio, bene naujausio, pacituosime: Suvažiavimas konstatuoja, kad:

1) visi lietuvių tautos sluoksniai (valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir inteligentija) su nacių žudikais aktingai dalyvavo Lietuvos žydų išžudyme, ypatingai provincijoje;

2) didelė dalis šitų lietuviškų žudikų yra amerikiečių, anglų ir prancūzų zonose Vokietijoje ir Austrijoje, kur jie kaip DP  yra UNRRA  maitinami ir globojami. Suvažiavimas įpareigoja naujai išrinktą valdybą paskelbti viešumai apie lietuvių vaidmenį žydų išžudyme []. Lietuvos žydų Vokietijoje Draugija laiko savo žydiška žmogiška pareiga paskelbti šiuos faktus žydų ir nežydų viešumai.

Pusę ar net šiek tiek daugiau knygos turinio sudaro 3-ioji dalis jau anksčiau skelbti tekstai. Jie išties atspindi įdomias diskusijas lietuvių ir žydų santykių tema: T. Venclovos ir A. Terlecko su Žuvintu (slapyvardis), Leonido Donskio ir Liūto Mockūno su Kęstučiu Skrupskeliu. Tačiau, pvz., Jono Mikelinsko straipsnis paliktas vienišas, nors diskusija, jį paskelbus, buvo. Vertėjo išspausdinti ir Liudo Truskos straipsnį Mano broliai buvo žudikai Pasvarstymas daugeliui jau įkyrėjusia žydų tema, su kurio teiginiais rašytojas polemizuoja.

Kita vertus, nebūtų pakenkęs ir detalesnis straipsnių atrankos kriterijų įvardijimas. Pats principas žydų tragedijos aprašymas paminėtas, tačiau akcentų stinga. Pvz., nėra straipsnių apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios poziciją holokausto atžvilgiu. Atidus skaitytojas galbūt atkreips dėmesį į p. 219 esančią nuorodą Nr. 450, bet toks svarbus klausimas, manyčiau, turėjo būti plačiau paaiškintas. Krenta į akis tai, jog dauguma tekstų perspausdinti iš Akiračių bei Kultūros barų. Mažiau žinančiam problematikos kontekstą gali kilti natūralus klausimas, kas tą lemia: liberalios knygos autoriaus nuostatos, išimtinis šių leidinių dėmesys lietuvių ir žydų santykių problematikai, profesionalumo reikalavimai šiuose leidiniuose skelbiamiems tekstams ar kokios kitos priežastys.

Per knygos aptarimą A. Eidintas paminėjo, jog iš pradžių knygos apimtis buvo numatyta išties didelė maždaug 1300 puslapių. Vėliau apimtį teko mažinti, visiškai iškrito labai vertingas recenzijų skyrius. Galimybių, ypač techninių ar finansinių, ribotumas puikiai suprantamas, tačiau tai vertėjo įvardyti.

Baigiant galima vienareikšmiškai pasakyti: pasirodžiusi knyga neabejotinai yra vertingas leidinys įvairioms skaitytojų kategorijoms ir įvairiomis prasmėmis: visiems, norintiems įsigilinti į pačius skaudžiausius mūsų istorijos klausimus, ieškant kuo tikslesnio atsakymo į klausimą, kas atsitiko per holokaustą, prieš jį ir po jo. Knyga vertinga tuo, kad joje atvirai atskleidžiamos diskusijos, keliami neatsakyti klausimai. Visa tai imponuoja.

Pabaigai dar norėtųsi prisiminti A. Eidinto cituotą Jokūbą Josadę. Jis rašė: [] žydai ir lietuviai gyveno vienas šalia kito, daugelyje miestelių toje pačioje gatvėje, dažnai viename name; visa tai juos turėjo artinti, tačiau nesuartino: kitokios buvo kalbos, kultūros, religijos, papročiai, o svarbiausia visiškai skirtinga buvo psichologija, t. y. nervų jautrumas, reagavimas į gyvenimo reiškinius, temperamentas ir dar daug kas (p. 60). Nostalgiškai liūdna, kartu ir iškalbinga citata: kultūriniai, religiniai, paprotiniai, net ir sociopsichologiniai lietuvių ir žydų skirtumai, formavęsi amžiais, yra objektyvūs. Tačiau nuo mūsų pačių priklauso, ar norėsime suprasti kitokį, su juo susikalbėti. Tokia valia ir noras aptartoje knygoje buvo pademonstruoti. Belieka tuo užsikrėsti visiems jos skaitytojams.

Valentinas Brandišauskas


Dvigubas žurnalo Laisvės kovų archyvas jubiliejus (Laisvės kovų archyvas, 2001, Nr. 29, 30)

Šio istorijos žurnalo, kurį Kaune leidžia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, dvigubas jubiliejus išėjo 30-asis jo numeris ir nuo 1997 m. dešimt numerių išleido dabartinė redakcija, vadovaujama istoriko Kęstučio Kasparo. Taigi pastaraisiais metais kasmet parengiami maždaug po du apie 250 puslapių apimties numeriai. Turint omenyje, kad ta pati penkių žmonių redakcija kasmet dar išleidžia 45 istorinių tyrimų ar memuarų knygas, kurių kai kurios turi per 500 puslapių, galima suprasti, jog tokius darbus ji gali padaryti daugiausia vedama aukštų idėjinių paskatų.

Žurnalas unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo tokio plataus masto, kad jau daugiau kaip dešimt metų užtenka medžiagos įvairioms istorinėms peripetijoms nagrinėti ir aprašyti. Beje, vis dažniau straipsniai skelbiami jau po autorių mirties.

Žurnalo redakcijos nuopelnas yra ne vien tai, kad atskleidžiami ir vertinami istorijos faktai; jame išlaikoma kovojusių ir kentėjusių, klupusių ir kilusių žmonių dvasia, atvedusi mus į Nepriklausomybę. Deja, ji pastebimai nyksta išeinant iš šio pasaulio žmonėms, tos dvasios puoselėtojams.

Žurnalas leidžiamas palyginti dideliu 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Be abejo, daugiausia jį skaito tie, apie kuriuos jame rašoma pasipriešinimo dalyviai. Tikriausiai žurnalas skaitomas nuo pirmo iki paskutinio puslapio; į jaunesnių rankas jis rečiau patenka.

Nemenką reikšmę žurnalas turi istoriniams tyrimams. Nors, lyginant su kitomis į Sovietų Sąjungą inkorporuotomis šalimis, paveldėjome gana didelius sovietinių represinių struktūrų archyvus, bet ir juose yra daug spragų. Dalis bylų išvežta į Rusiją, dalis sunaikinta. Pagaliau čekistai anaiptol ne viską žinojo, o ir tai, ką žinojo, aprašė tam tikromis standartinėmis formomis, kuriose neliko vietos vadinamosioms detalėms, iš kurių ir susidaro vyksmas. Dėl nepagarbos savo priešininkams ir dogmatiškos komunistinės mąstysenos čekistai absoliučiai klaidingai vertino okupantams besipriešinančių žmonių kovos motyvaciją.

Į kiekvieną žurnalo numerį dedama 1015 autorių didesnės ar mažesnės apimties straipsnių. Ne visi jie vienodo lygio, bet beveik visuose ką nors gali rasti naujų duomenų, naujų vertinimų, o kai kuriuose ir meninės išraiškos. Įvardydama tuos, kurie kovojo, žurnalo redakcija bei straipsnių autoriai tarsi pastato jiems atminimo paminklą.

Neretas autorius atkurdamas įvykius remiasi įvairiais šaltiniais: žmonių pasakojimais, savo atmintimi, paties ar kitų rastais duomenimis čekistų sudarytose bylose. Neretai autoriai ne vien dėsto faktus, bet juos ir nuspalvina savo emocijomis. Nors dėl to prarandamas istoriniams moksliniams straipsniams būdingas jausminis nešališkumas, bet per emocijas priartėjama prie žmonių.

2001-aisiais išleisti 29-asis ir 30-asis žurnalo numeriai. 29-ajame numeryje per 100 puslapių užima Petro Vėlyvio ir Vytauto Vyšniausko straipsnis Prieš smurtą ir priespaudą. Partizanai Žuvinto paliose 19441951 m. Toje unikalioje vietoje, kurioje partizanai retkarčiais laikėsi gyvendami iš augalų liekanų susidariusiose plaukiojančiose salelėse, autorių duomenimis, kovojo ir slapstėsi daugiau kaip 50 aplinkinių kaimų vyrai, jų buvo per 150. Pateiktos ilgesnės ar trumpesnės daugiau kaip 80 vyrų biografijos, spausdinama per 60 pavienių ir grupinių kovotojų, jų rėmėjų bei ryšininkų nuotraukų. Rusų kariuomenė ne kartą puolė Palias; bene didžiausias mūšis įvyko 1945 m. rugpjūčio 7 d., kai puolant buvo panaudoti minosvaidžiai ir net lėktuvai. Beje, to ar kito mūšio gaudesys buvo girdėti net mano gimtajame Prienų miestelyje, t. y. daugiau kaip už 20 km. Prisimenu, buvo kalbama, kad gal prasidėjo karas.

Vygintas Dragūnas parengė straipsnį apie Biržų krašto Salamiesčio partizanus, paskelbė jų ir ryšininkų prisiminimus; daug vietos skirta vienam iš vadų 1949 m. žuvusiam aviacijos kapitonui Albinui Tindžiuliui-Dėdei. Pateiktas nuo rusų ar stribų rankų žuvusių Salamiesčio apylinkių partizanų ar šiaip nušautų žmonių sąrašas, jame 81 pavardė.

Graudūs ir kartu vyriškai rūstūs Bronislavo Latvio ir Marijos Tarvydienės prisiminimai apie Ukmergės krašto partizanų ir savo kančių kelius.

Šiek tiek sausoka, bet remiantis nenuginčijamais duomenimis Bonifaco Ulevičiaus parengta 19501951 m. Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Saidoko, Karijoto biografija.

Jubiliejinį 30-ąjį žurnalo numerį galėtume pavadinti knyga apie mūsų didžiųjų vyrų žygius nelaisvėje, lageriuose. Petras Girdzijauskas pateikia per 30 metų sovietiniuose lageriuose kalėjusio, pasak autoriaus, unikalaus žmogaus Petro Paulaičio biografijos bruožus. Eruditas, krikščionis idealistas, buvęs partizanas, ilgų nelaisvės metų nepalaužtas žmogus, ko gero, nėra deramai įvertintas.

Kitas, toks pat unikalus kalinys Balys Gajauskas pateikia kovos už jo paleidimą dokumentų faksimiles. Taip jau būna, kad tvirtesni žmonės tampa tam tikrais simboliais ir jų pavyzdžio įkvėpti didelius darbus nudirba kiti. B. Gajausko kelyje toks kitas buvo JAV, Santa Monikoje gyvenusi Bronė Gajauskienė, beje, tik bendrapavardė, ne giminė. Išjudinti Amerikos visuomenę, pasiekti, kad 1979 m. gegužės 7 d. į SSRS KP generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą su prašymu tyliai iš SSRS išleisti kreiptųsi per 100 JAV Atstovų rūmų narių, nebuvo lengva. Kaip B. Gajauskienei 1979 m. rašė žinomas kultūros darbuotojas Bronius Kviklys, Tamsta atlieki tikrai didelį, tiesiog milžinišką darbą. Bet ir kliūtys be galo didelės. Viena, Balys Gajauskas tėra lietuvis, o ne koks žydas, todėl Amerikoje tinkamas dėmesys jam labai sunkiai tegali būti sukeltas.

Savo kovos draugams ir kartu sau paminklėlį pastatė po mirties skelbiamame atsiminimų pluošte Keturių valandų mirties šokis Stasys Mačiulis. Nevengdamas ilgokų samprotavimų, remdamasis Aleksandro Solženicyno bei kitų autorių publikacijomis, autorius pamini ne vieną dešimtį pavardžių ir įvykių, aprašo bene didžiausią ir daugiausia gyvybių nusinešusį kalinių sukilimą: 1954 m. gegužėsbirželio mėn. sukilę Kazachstano stepėse buvusių Kengyro lagerių (du vyrų ir vienas moterų) kaliniai 40 dienų laikė užėmę lagerius.

Buvo išrinkta sava valdžia, sukilime aktyviai dalyvavo gerai organizuoti lietuviai (beje, prieš kelerius metus rodytame latvių režisieriaus Kazachijoje statytame meniniame filme lietuviams skiriama reikšmingiausia vieta tą sukilimą organizuojant ir jam vadovaujant; įtaigiai atskleisti subtilūs lietuvių vyrų ir moterų meilės jausmai). Sukilimas buvo nuslopintas į lagerius įleidus keturis tankus bei ginkluotus čekistus, kurie šaudydami ir vikšrais nužudė, autoriaus teigimu, 700900 kalinių.

Ne vien istorinis liudijimas, bet ir neprastas literatūrinis kūrinys yra skelbiami taip pat jau mirusio Anykščių krašto partizano Liudo Sudeikio-Klajūno, du kartus sugebėjusio pabėgti iš rusų nelaisvės, prisiminimai.

Belieka palinkėti, kad žurnalas dar ilgai gyvuotų.

Juozas Starkauskas

 

 

 
Hosted by uCoz